Knygos ir tapyba

Veidrodžiai, kurie atspindi nevienodai  Rankraštis, dėl kurio prisiminta seniai įvykdyta ir neišaiškinta žmogžudystė. Literatūros agentas susidomi jam atsiųsta rankraščio dalimi, apie seniai įvykdytą ir gana garsią tuo metu žmogžudystę. Žmonėms patinka tokios istorijos, pakvimpa būsima populiaria knyga, bet rankraštį atsiuntęs žmogus miršta. Tada ir prasideda visas įdomumas. Nepavykus gauti visos istorijos, agentas pradeda aiškintis kas vyko toliau ir kas gi nužudė gerbiamą ir populiarumo nestokojusį profesorių. Pakalbinus visus rankraštyje minimus asmenis pasidaro dar kebliau, nes kiekvienas pasakoja savo vis kitokią versiją. Kyla tik klausimai kurie veda į aklavietę, kol gudrybe pavyksta išgauti tiesą. Tik ar tiesą buvo verta atskleisti? Įdomiai pateiktas akademinis gyvenimas iš vidaus. Žmogus, norėdamas pasiekti karjeros aukštumų, turi viską gerai apgalvoti, negaišti laiko srityse, kur nėra stipriausias, aukoti asmeninį gyvenimą, daug dirbti ir megzti ryšius tik su na...

Intelektualus idėjų romanas Idėjų romanu, pavadino pats autorius, literatūrologai ir kritikai – intelektualiu.                „Geltonasis Kroumas“ tai knyga, apie skirtingų žmonių kompaniją užmiestyje, dvare. Viskas sukasi apie aukštuomenės pokalbius: atsiskleidžia mados, skirtingų asmenybių požiūriai, išaiškėja simpatijos. Svečiai paliečia įvairias temas, pavyzdžiui, tuometines aktualijas, karo grėsmę, istoriją, meną, meilę, intymius santykius. Gyvenimas dvare iš vidaus: svarbiausia laiku ateiti gerti kavos, pusryčiauti, nepraleisti pietų, mokėti protingai kalbėti, parodyti savo žinias, pasipuikuoti apranga ir šukuosena. Viskas susipina: intelektualūs pokalbiai, vidiniai išgyvenimai ir tarpusavio įvykiai. Apie tapybą. Detalizuojamas tapybos procesas, menininko kūrybinis kelias, kaip jo darbus veikia gamta, kaip nuo kubizmo tapytojas eina link natūralaus gamtos vaizdavimo. Reakcija į tokius kūrybinius pokyčius, vertinimas nulemtas tuo...

Noras atkeršyti savo skriaudėjoms Jeigu patiko viena autorės knyga, bibliotekoje pamačiusi dar vieną, būtinai paimsiu paskaityti.  „Nematytas” prasidėjo nuo nutrūkusio vakarėlio ir iškart sekusios žmogžudystės. Skaitytojas į kriminalinę istoriją įvedamas paskutinėmis aukos baimės akimirkomis. Žmogžudystė įvykdoma Gotlando saloje, mažame miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta, pačioje vasaros pradžioje, beprasidedant atostogų metui kai laukiamas turistų antplūdis. Įvykiai vienas po kito labai greitai rutuliojasi, tik spėk versti puslapius, kur žmogžudystės seka viena paskui kitą. Žudomos moterys, neaišku ar žudikas veikia planuotai ar aukas renkasi atsitiktinai. Įsibauginę visos miestelio gyventojos, o tyrėjai spaudžiami valdžios ir televizijos, neranda kabliuko. Nenorėčiau labiau plėstis ir detaliai pasakoti siužetą, nes bijausi atskleisti per daug detalių.  Tikras, geras detektyvinis romanas. Intriga, įtampa ir staigi pabaiga. Greičiausiai perskaičiusi po kurio ...

Tamsa persunkta istorija Senas dvaras, pikti ir prietaringi mažo miestelio gyventojai, baimė ir šiurpas kylantys vien dėl aprašomų vietovių. Gausu siaubo simboliais tapusių detalių: dulkės, seni baldai ir kažkam priklausę keisti daiktai, lange matoma povyza, apgriuvę tvoros, senos kapinaitės, siauri keliukai, pelkynai ir dar daug kitų siaubo elementų. Išskirčiau ir garsą tekste: girgždančios grindys, paslaptingas dingsėjimas vidury nakties, kažkur koridoriaus gale. Atmosfera persunkta gąsdinančių elementų, nors dauguma siaubo filmų tą ir naudoja, bet visada smagu atrasti ir knygą, nors trumpą, bet pagrįstą baime istoriją.  Knyga skirta sukelti baimę, persisunkusi siaubo simbolių ir šiurpą keliančių detalių. Patiks siaubo medžiotojams, kai perskaitai, išsigąsti, bet nieko naujo neiškapstai.  Obuolys, 2016.  Susan Hill „Moteris juodais drabužiais“. 

Stephen King „Švytėjimas“  Dar neradau lygių. Įsismelkiantis ir stingdantis siaubas. Stephen King „Kerė“ Kruvina mokinukų ir kurstomų patyčių istorija. William Peter Blatty „Egzorcistas“ Demonai užvaldantys žmones. Ira Levin „Rozmari kūdikis“  Žmonės garbinantys demonus. H. P. Lovecraft „Tūnantis tamsoje“ Siaubo istorijos. Lautreamont „Maldororo giesmės“ Blogis gražiausia savo forma.  Edgar Allan Poe Visi apsakymai, net ir poezija apgaubta tokia tik Poe būdinga aura, tik jam būdingas tamsus, melodingas stilius. Mary Shelley „Frankenšteinas“ Gotikinis siaubo romanas. Norėčiau paminėti, kad S. King knygas bene visas galima įtraukti, čia puikuojasi tik mano mylimiausios.  Be abejo, sąrašas trumpas, atrinkau tik perliukus. Visada labai laukiu siaubo knygų rekomendacijų, domina viskas kas baisu, iššaukia baimes, priverčia atsigręžti į savo vidų.

Joe Hill „Širdies formos dėžutė“  S. Kingo sūnaus siaubo istorija apie piktus vaiduoklius. Marisha Pessl „Naktinis filmas“  Režisierius sukūręs ne tik filmus, bet visą klaną, įsibrovęs į žmogaus vidų ir išleidęs laukan jo savastį. Susan Hill „Moteris juodais drabužiais“ Tamsi siaubo istorija, kupina stingdančių elementų: senas, girgždantis namas, pelkynai su sunkiai pravažiuojamais keliais, kaimelis su piktais ir prietaringais kaimynais. Koji Suzuki „Skambutis” ir „Tamsus vanduo“  Japonų siaubo istorijos, virtusios puikiais filmais. C. J. Tudor „Kreidelių žmogus“ Vaikų žaidimai virtę siaubu. David Mitchel „Sleido namas“  Sukta vaiduoklių istorija. Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“, „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų biblioteka“ Visa esmė – nuotraukos. Skirtingos istorijos, skirtingi šiurpuliukai, skirtinga atmosfera, bet visos jos siaubo knygos. Galima ginčytis, nes ne visada viskas atrodo baisu, ne visada įtaigu ar išpildyta, bet yra kabliu...

Bram Stoker „Drakula“ ir „Dama su įkapėmis“  Klasika. Anne Rice „Interviu su vampyru“, „Lestatas“ ir „Prakeiktųjų karalienė“ Senoviška istorija, kol vampyrai dar nebuvo siaubingai išpopuliarinti. John Ajvide Lindqvist „Įsileisk mane“  Šaltas pasakojimas. Nora Roberts „Morganos kryžius“, „Dievų vartai“ ir „Tylos slėnis“  Vampyrai ir meilė. Matt Haig „Radliai“  Vampyrai šiuolaikinėje kasdienybėje. Vampyrai | Helovyno skaitiniai

Naujausi mano skaityti detektyvai, kurių atmosfera puikiai tinka šaltiems, tamsiems rudens vakarams, už lango barbenant lietui. Karl Krefeld „Sekta“  Vien pavadinimas ar neintriguoja? Tiesa, tai viena serijos dalis. Ruth Ware „Tamsioje tamsioje girioje“  Mergvakaris vidury miško kuriame moterys grįžta į paauglystės skaudulius. Gillian Flynn „Tamsumos“  Sektantas brolis išžudęs šeimą? Tamsios kriminalinės istorijos

Klasikinė istorija apie demonus ir juos garbinančius žmones Jaunavedžiai Rozmari ir Gajus be galo laimingi, laukiantys šeimos pagausėjimo savo išsvajotuose namuose. Laimę pradeda temdyti sunkus nėštumas ir keisti kaimynai. Nuolat auga įtampa, kyla siaubingų įtarimų, kurie, panašu, ne tik nėščiosios hormonų padarinys. Knyga, kurią perskaičius sunku rasti ką nors kito panašaus. Siaubas kuriamas per įtampą, veikėjus, ne paprasčiausiai bandant šokiruoti. Tikras siaubo romanas, kurį skaitant jaučiama vidinė baimė, tvyro įtampa. Nėra pigių triukų, žiaurių scenų, efektingų siužeto posūkių  –  to kas būdinga šiuolaikiniams kūriniams. „Rozmari kūdikio” atmosfera panaši į S. Kingo kūrybą, tamsu, liečia psichologiją, sukelia šiurpuliukus ir svarbiausia, perskaičius, kūrinys nenugrimzta tarp kitų skaitytų knygų. Tyrai, 1999.  Ira Levin „Rozmari kūdikis”. 

Įdomi ir neįprasta knygos idėja. Itin trumpi skyriai, gražiai sustyguotos atskirų veikėjų pasakojamos istorijos, įterpti straipsniai. Tik spėk versti puslapius. Pagrindinis veikėjas dėl savo išvaizdos vadinamas Angelu. Vieną vakarą girtas eidamas namo pamato paauglius kažką mušančius. Pasirodo, jie spardo trolio jauniklį. Taip, siužete mitinės būtybės įsilieja į gyvenimą. Tai retas gyvūnas, neištirtas dėl savo gebėjimo slapstytis, išgyventi nepastebėtam. Sudėtingas asmeninis gyvenimas ir namuose atsiradęs trolis sukelia dar daugiau sumaišties ir ne tik kasdienybėje, bet ir žmogaus viduje. Ką trolis jam reiškia, kodėl negali jo atiduoti, paleisti į laisvę? Galbūt trolis tai simbolis žmogaus vidinio konflikto kas yra visuomenėje priimta, normalu, o kas jau peržengia žmogiškumo ribas? Ir šis bute apgyvendintas trolis viską iškelia viršun? Girdėjau palyginimą su F. Kafkos „Metamorfoze”, arba aš neišgvildenau tiek, arba knyga ne tokia stipri. Vaga, 2011.  Johanna Sinisalo ...

Prisiminti baisiausią gyvenimo naktį Norėjosi įtempto ir tamsaus detektyvinio romano, „Tamsumos” pasirodė į šią pusę esanti knyga. Libė Dei vaikystėje patyrė tikrą siaubą - nužudytos jos dvi seserys ir mama, o žudikas - brolis Benas. Iki nusikaltimo gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas. Sunki kasdienybė bankrutavusiame ūkyje, tėvas alkoholikas, palikęs šeimą likimo valiai. Daugiavaikės šeimos mama Patė iš paskutiniųjų besirūpinanti keturiais vaikais ir buitimi, praradusi viltį. Trys mergaitės ir paauglys, kiekvieną dieną alkani, purvini ir visko stokojantys. Išgyvenusioji Libė iki trisdešimties gyvena užsidariusi, kamuojama depresijos, gyvena iš žmonių suaukotų pinigų. Viskas prasideda kai pinigai išsenka. Nenorėdama dirbti moteris sutinka bendradarbiauti su Žudymo klubu, kurio nariai domisi garsiomis kriminalinėmis bylomis. Tada ir sukirba mintis, ar tikrai dar būdama visai maža mergaitė davė teisingus parodymus? Ar gali būti, kad Benas nekaltas? Pradėjusi skaityti...

„Atskleisti šokiruojančią ir nepatogią tiesą – pavojinga” Kai norisi gero detektyvo, nejučia rankos ir akys krypsta į skandinaviškųjų pusę. Man negirdėta, dar nepažįstama autorė ir jos detektyvas „Nutylėtas”. Žiemą dingsta paauglė Fanė. Vienišė, neturinti draugų, bet mylinti žirgus ir po pamokų visada savanoriaujanti žirgyne. Nusikaltimas pradedamas sieti su kita byla, nužudyto fotografo. Įvykiai tiesiog veržiasi vienas po kito, pinasi vienas su kitu, daug informacijos, tuo pačiu kyla ir įtampa, kas čia darosi, kas bus čia susijęs. Galiausiai randamas miške paslėptas mergaitės kūnas, o tyrimo procesas darosi vis mįslingesnis. Asmeninis veikėjų gyvenimas taip pat intriguoja, šalia nusikaltimų verda ir paprastas, su savomis problemomis gyvenimas.  Nors pasakojime persipina daug skirtingų siužetinių linijų, įvykių, viskas apjungiama į vieną rimtą istoriją, kurią vainikuoja netikėta pabaiga. Obuolys, 2017.  Mari Jungstedt „Nutylėtas“. 

Blogis Mane be galo džiugina kai gaunu siaubo klasiką. Prisiskaičiau atsiliepimų, kad perskaičius miegoti baisu, kad persekioja baimė, nerimas, žodžiu, kokių šiurpiai nuteikiančių atsiliepimų tik neradau. Kaip tik tai ko reikia. Pirmiausia įkomponavau knygą savo lentynoje ir vis buvo gaila skaityti, laukiau rudens, norėjau, kad viskas būtų ypatinga. Nebūčiau aš, jei nepasigrožėčiau ir pačia knyga. Juodas viršelis ir dar juodesnis paukščio siluetas jame. Vienas malonumas vien laikyti rankose tokį kūrinį. Tik pradėjus skaityti iš karto patiko stilius: tamsus, niūrus ir apgaubtas pykčio. Ilgi sakiniai neleidžia atsikvėpti, net galva ima tvinksėti. Pyktis trykšta puikiai atrinktais žodžiais, konotuojančiais tamsias prasmes: pyktį, baimę, žiaurumą, kvailumą. Riba tarp realybės ir siurealistinio, tamsaus ir makabriško pasaulio labai plonytė, knygoje viskas persipina ir ji visai baigia išnykti. Gausu fantasmagoriškų vaizdinių ir šleikštulį keliančių scenų. Kaip antai santykiavimas...

Kas slypi už gražios kaukės Visai pasinėriau į detektyvų ir trilerių pasaulį. Greitai akimis perbėgu anotaciją ir jei limpa tai ir limpa, imuosi skaityti. „Tamsioje tamsioje girioje” užkabino mintis, kad bus gvildenama pagrindinio veikėjo, šiuo atveju, rašytojos Noros, praeitis. Visada intriguoja ką slepia veikėjai, kodėl jiems trukdo kažkoks prisiminimas, įvykis ir kas tada atsitiko ir viskas aiškėja per jau dabartyje išgyvenamą siaubą.  Detektyvinis romanas jau nuo pat pradžių mane papirko, nes Nora - detektyvų rašytoja, gyvenanti viena, savo mažučiame butuke, su savo kasdieniais ritualais, kaip kavos gėrimas bei vienatvė, ramybė ir rašymas. Gyvenimo ritmą sudrumsčia kvietimas į mergvakarį. Ryšiai su vaikystės geriausia drauge nutraukti jau dešimtį metų, į vestuves moteris nėra kviečiama, neaišku kas jaunikis, mergvakario dalyvės beveik visos nepažįstamos. Tačiau Nora nusprendžia dalyvauti ir nuolatos kamuojama dvejonių vis tik važiuoja.  Šventės vieta, kuri tur...

Biografiška saviugdos knyga? Pradėsiu nuo knygos kaip daikto. Mažo formato, juoda, truputį blizga auksu. Vienas malonumas liesti juodą drobinį viršelį dekoruotą aukso spalvos elementais. Netgi skirtukas įsiūtas, kuriantis vertę savyje nešančios knygos įvaizdį. Turinys suskirstytas į trumpus apmąstymus. Juose išlenda D. Lyncho gyvenimo detalių, maža maža dalis biografijos. Aptariama meditacija, jos poveikis kūrybai ir vaidmuo kasdieniame gyvenime. Karjera prasidėjo nuo tapybos. Menininkas sugalvojo priversti paveikslus judėti ir pasinėrė į režisūros pasaulį. Atvirai kalba apie nesėkmes, jas priima kaip patirtį, pataria kaip su tuo susitvarkyti ir kurti toliau. Iškeliama idėjos sąvoka, atviraujama kaip ją atrasti ir perteikti. Pamitėta įdomių detalių iš filmavimo aikštelės, tai leidžia įsivaizduoti režisieriaus darbo metodus, jo charakterį ir kaip vyko kūrybinis procesas prieš galutinį rezultatą – filmą ar serialą. Pasirodo, vaikystėje daug laiko praleisdavo miške, išsiplėsd...

Viename apsakyme gali tilpti tiek daug Melancholiškai elegantiškas stilius. Trumpos, grožį skleidžiančios novelės, kurių vis norisi dar ir dar. Vėl pasinerti į kitą pasaulį, pajusti gyvenimą, jame glūdinčius skaudulius, nusivylimus, aistrą. Vienoje trumpoje novelėje, lengvais, jausmingais žodžiais autorius geba perteikti stiprų jausmą. Su bibliotekininke peršnekėjom, kad baisu būtų perskaityti visą klasiką, visus gerus kūrinius, nes tada tiesiog neliktų ką skaityti, viskas taptų beprasmiškais, beverčiais kūriniais. Skaitant vis kažko truktų, lyginant su išliekamąją vertę turinčiomis knygomis. Iš vienos pusės labai gerai, kad nesu perskaičiusi visos klasikos ir vis dar turiu ką atrasti ir gėrėtis. Iš kitos pusės, jaučiuosi, lyg jau turėjau būti seniai susipažinusi su F. Fitzgeraldu, vien dėl savo profesijos.  Visa laimė, kad į viską stengiuosi žvelgti pozityviai, todėl novelių rinkinys „Sugautas šešėlis” man buvo atgaiva, perliukas tarp kitų mano skaitinių. Noriu ir toliau...

Svajonės, meilė ir sudėtingos gyvenimo sąlygos Paskutinės vasaros dienos ištirpo su romanu. Ne veltui vengiu sakyti, kad niekada kažko nedarysiu, kad kažko nemėgstu, nes vis ką nors mėgstu pabandyti. Taip buvo ir su romanėliais, pabandžiau Jojo Moyes ir man buvo taip gražu. Nusipirkau kelis romanus, bet kol prisiruošiau bent vieną paskaityti jau ir vasaros pabaiga buvo. Nesitikėjau, kad knyga bus tokia jautri, tiesą pasakius, visos knygos kuriose bent kiek paliečiama karo tema man yra be galo skaudžios. Tai yra nesuvokiamas dalykas, tai laikotarpis kai nebelieka gyvenimo. Nora Teodoru kabinasi į gyvenimą, siekia laisvės komunistinėje Rumunijoje. Svajoja tapti tikra dailininke, myli turkų kvartale gyvenantį draugą Džidžį. Gyvenimas sunkus, mama nuolat pikta, tėtis sunkiai dirba, brolis atiduotas gyventi kitur, amžinas nepriteklius, baimė laisvai bendrauti. Neslėpsiu, pradėjus skaityti buvo taip slogu, bet autorė po truputį žiebė viltį, kai kilo idėja sprukti iš Rumunijos ir...

Vienatvė suartina Antrąkart skaitau Banana Yoshimoto. „Ežeras“ liko atminty dėl taupaus ir kitoniško stiliaus. Visai kitoks kūrinys negu esu pratusi skaityti.  Mikagė gyvena su močiute. Virtuvė yra centras, vieta, kurioje ji jaučiasi saugi, vieta, pagal kurią sprendžia ir apie žmones. Merginos akimis detalizuojama virtuvė, ji atkreipia dėmesį į smulkmenas, ji nepeikia nešvaros, negiria brangių įrankių, ji vertina tai, kaip jaučiasi virtuvėje. Mirus močiutei, Mikagė apsigyvena pas močiutei patikusį vaikiną Juičį. Mikagė miega ant sofos, gyvena kartu su Juičiu ir Eriko, kuri yra tikrasis jo tėvas, tik po motinos mirties pakeitęs lytį. Visi veikėjai savyje nešiojasi skaudžią praeitį ir kiekvienas skirtingai modeliuoja savo pasaulį ir kovoja su vienatve. Vienatvė ir artimųjų netektys Mikagę su Juičiu suartina.  Skaitau ir kartais nesuprantu ką ir kodėl vis toliau skaitau, bet negaliu atsitraukti, nes lyg mistiškas romano veiksmas lengvai užhipnotizuoja. Kai norisi len...

Kai pats šėtonas pakraupsta žmonių žiaurumu Leonido Andrejev knyga iškart pasirodė tas skaitinys, kurį kadaise nė nedvejodama įsigyčiau ir skubėčiau skaityti ir pajusti tą tik rusų klasikams būdingą aurą. Šį kartą buvo sunku. Ilgai galvojau, ar aš visai nebeturiu proto, ar rekordiniai karščiai neleidžia susikaupti, o gal tiesiog „Judas Iskarijotas” labai atgrasus kūrinys, dėl kurio pati pradėjau prastai jaustis. Skaičiau ilgai, sunku buvo suprasti ką skaitau ir jaučiausi pikta. „Šėtono dienoraštis” padėjo atsigauti ir pagaliau pateisino mano lūkesčius. Knyga, kurioje atsiskleidžia bjaurus žmogaus vidus, žiaurumas, lenkiantis net pačio šėtono.  Aš viską darau atvirkščiai. Būdama paauglė skaičiau ne populiariąją literatūrą, o klasiką, ypač mėgau rusų klasiką. Nekalbu apie siaubo literatūrą, kuri visada mano mėgstamiausia. F. Dostojevskis buvo numeris vienas. Vėliau smalsumas vedė susipažinti su įvairiais žanrais. Dabar dažniausiai renkuosi lengvesnius skaitinius, prie sia...

Kiek veda fanatizmas dėl knygų? Nagi nagi, kas galėjo tikėtis Bilo Hodžeso tęsinio. Perskaičius anotaciją likau nesupratusi, kaip tai Kingas dar neparašė knygos apie pamišusį gerbėją / skaitytoją? O kaip Mizerė? Tiesa, ji troško ne keršto, o pačio rašytojo ir daugiau romanų su laiminga pabaiga. Naujame detektyviniame romane istorija kita. Nepasotinamas skaitytojo alkis. Kiek toli jis veda? Kokiems poelgiams gerbėjas gali ryžtis? Kiek paaukoti dėl rašytojo kūrybos? S. Kingas visada man asocijuosis su „Švytėjimu“ ir panašaus stiliaus siaubo romanais, bet šie psichologiniai, detektyviniai trileriai turi kažką savito, tai kas yra priešinga minėtajai siaubo literatūrai.   Išskirčiau dvi siužetines linijas: berniukas, kurio šeimoje apstu problemų ir pamišęs gerbėjas, praleidęs visą gyvenimą už grotų. Abu juos sieja meilė literatūrai ir abu jie turi bendrą paslaptį – niekada nepublikuotus ir visuomenės nepasiekusius Rotsteino rankraščius, populiariųjų...

Ką sapnavo Einšteinas? Literatūrinė aliuzija. Pasakojami Einšteino sapnai – trumpos istorijos apie laiką. Įvairios ir įdomios istorijos bei vaizdavimas kokie galėtų būti žmonių gyvenimai pagal skirtingą laiko sampratą.  Autorius pasitelkė fantaziją ir pasvarstė ne tik ką galėjo sapnuoti garsusis fizikas, bet ir apie pačią laiko sampratą. Nenoriu netyčia atskleisti per daug, nes knyga išties trumpa, todėl pateiksiu labiausiai įsiminusį sapną – samprotavimą apie laiką. Įsivaizduokite, jeigu kiekvienas miestas gyventų skirtingu ritmu, pavyzdžiui, kur praeina visa valanda, kitur tik sekundė. Vienur žmogus spėtų tik mirktelėti, o kitur jau ir kokį veiksmą ar darbą atliktų. Taigi visa knyga, nors man labiau norisi ją vadinti knygute, dėl savo turinio trumpumo ir šviesaus viršelio, sudaryta iš tokių pasakojimų. Keliskart šiuos sapnus pertraukia įterpiami Einšteino pokalbiai, tai neleido kūriniui panirti į monotonišką sapnų virtinę.  Prisėdau ir gerdama kavą perskai...

Džiaugtis Paprastai neskaitau tokių knygų, atvirai, tai labai abejoju ar esu ką nors panašaus skaičiusi. Tiesiog beviltiškai ieškojau paguodos. Kaip man dažnai būna, bibliotekoje knygą išsirinkau pagal viršelį. Jis toks moteriškas, šviesus, pagalvojau, kad viduje tiesiog privalo būti pozityvių minčių. Dažnai girdžiu, kad tokios knygos lėkštos, paviršutiniškos, patys tekstai neturi nei originalumo, nei savitos žinutės. Jeigu tai būtų tiesa, mano nuomone, tai nereiškia, kad knyga bloga. Būtent tada, kai atrodo jog pametei save, savo tikslus, džiaugsmą, kai visai nebeliko jėgų, reikalingos tokios knygos. Kurios leistų lengvai plaukti tekstu, pasigaudyti gražių minčių ir paprastumo. Vėlai vakare atsiverčiau knygą, tik pavartyti. Pavartymas baigėsi tik viduryje knygos. Gėrėjausi tuo, kaip sudaryta knyga. Laiškai. Nuotraukos. Skirtingi šriftai. Žaismingas autorės stilius. Aptariama kasdienybė ir vidinis gyvenimas. Jausmai. Viskas taip artima, gyvenimiška ir taip paprastai, lengvai p...