Umberto Eco „Rožės vardas“
Vienuolių gyvenimas iš vidaus ir iš to kylantys apmąstymai
Sunku buvo pradėjus skaityti. Kaltinau karštą vasarą. Kartais miego trūkumą ar tiesiog tingumą susikaupti. Todėl net nepastebėjau kada knygos puslapiai tapo lengvesni, įsijaučiau į vienuolyno gyvenimo ritmą ir kalbos stilistiką. „Rožės vardas“ atsiskleidė visai kitomis spalvomis, pageltusiuose puslapiuose atradau pagavų siužetą ir jame paslėptas mintis.
Knygoje radau visko. Pradedant nuo nenuobodaus siužeto, baigiant viso kūrinio semantika. Romane įpinta kriminalinė istorija, kurioje netrūko makabriškų vietų, istorinių žinių, net paprastų, žemiškų jausmų su kuriais tenka susidurti tiek jaunam vienuoliui, tiek garbingas pareigas užimančiam senoliui. Praplėčiau ir atgaivinau savo istorines žinias, nes viduramžiai, man, be galo tamsus ir mažai mano tyrinėtas bei pažintas laikotarpis. Tačiau, tuo pat metu džiaugiausi autoriaus pasirinkimu neįterpti kelių lapų aiškinimų apie tam tikrus dalykus, todėl neteko pamesti skaitymo minties ir pakibti kokiame nors istoriniame įvykyje su papildomais jo aiškinimais nukrypstančiais nuo kūrinio auros.
Skaitydama bene labiausiai žavėjausi aprašymais apie bibliotekos labirintus. Apie mokytojo Viljamo ir jo mokinio Adso bandymą atskleisti ne tik vienuolyne įvykdytas žmogžudystes, bet ir bibliotekos ir jose saugomų raštų paslaptis. Atrodo, netgi jaučiau tą kvapą, būdingą senoms knygoms ir didžiuliams, mūriniams pastatams.
Prisipažinsiu, pradėjusi skaityti pagalvojau, kad knyga gal kiek pervertinta, bet net pati nepajutau, kai knyga pasidarė, kaip aš sakau, mano. Reikėjo tik prisijaukinti kitokį gyvenimą, įsijausti į kitą laikmetį ir atsivėrė kupinas prasmių tekstas, kūrinys sukrutinantis mintis.
Tyto Alba. Vilnius: 2001.
Umberto Eco „Rožės vardas“
