C. J. Tudor „Kreidelių žmogus“
Lengva siaubo istorija
Žiūriu, tamsi knyga, garantuotai bus siaubo romanas. Viršelyje mane pasitinka kraujo dėmė juodame fone. Pavadinimas intriguoja, iškart kyla asociacijos, jog tai turėtų būti lengva siaubo istorija, kažkas tokio stiliaus kaip Slender Man. Kaip ir siaubo filmams taip pat ir knygoms nekeliu didelių reikalavimų, juk siaubo žanras skirtas sukelti baimę, šokiruoti ir versti slėptis po antklode, man būtent to ir reikia – neįpareigojančio pasimėgavimo. Kas svarbiausia, viršelyje dar ir skelbiama, kad: „Stepheno Kingo knygų gerbėjams“. Tai kurgi aš atsilaikysiu neįsigijus savo siaubo lentynai šios knygos.
Pradedu skaityti, po pirmųjų skyrių sėdžiu ir galvoju ko trūksta. Kodėl manęs nešiurpina vaikai? Aš jų ir šiaip bijau, o siaubo istorijose nuo jų paprastai visai plaukai šiaušiasi, bet šioje knygoje vaikai kaip vaikai, paskendę savo žaidimuose ir kasdieniuose, vaikų rūpesčiuose. Vėliau priėjau kelias vietas, nemalonias, su „Pjūklo“ elementais net sakyčiau, bet čia viskas. Net ir pabaigusi skaityti vėl sėdėjau ir galvojau kas čia ne taip. Monotoniški skyriai: tada ir dabar, tada ir dabar. Net aš nesugebėjau pasimesti ar pagauti intrigos. Ką jau kalbėti apie šiurpuliukus, naujas baimes ko dar galėčiau bijoti. Galbūt žiūriu per daug ir per dažnai siaubo filmų, todėl mane jau retai kas stebina ir labai gąsdina? Galbūt mane užvaldė mintis, kad čia bus kaip S. Kingas, bet radau kažką daug silpnesnio.
Neatsimenu kada taip greitai perskaičiau knygą, nes esu lėta skaitytoja, nuolat nuklystanti mintimis. Prie „Kreidelių žmogaus“ prisėdau ir staigiai išmėsinėjau ieškodama siaubo, laukdama kol akies krašteliu pradėsiu matyt kokią povyzą, neva kreidelių žmogų, savo kambaryje. Nepalietė tiek daug ši knyga, neatskleidė ko nors netikėto ir kraupaus, nebuvo psichologiškai įtempta. Nebijosiu kreidinių vaikų piešinių gatvėse.
Alma littera. Vilnius: 2018.
C. J. Tudor „Kreidelių žmogus“
Siaubo literatūra.
