Knygos ir tapyba

Dievinu literatūros atradimus, kūrinius kurie neleidžia užsnūsti ir verčia mąstyti bei palieka dalelę savęs skaitančiam. Rusų klasikai mane dažnai vargina, bet būtent to ir tikiuosi. Lengvas kūrinys lengvai ir pasimirš, o štai kai reikia susitelkti kūriniui, jis atveria duris pamąstymams, priverčia galvoti apie vertybes, lyginti aprašomus laikus su dabartimi. Kai reikia skaityti kūrinius su tikslu parašyti interpretaciją, tada įgyti išsilavinimą, visiškai nepalyginama su skaitymu sau, kai tiesiog norisi, kai nereikia suspėti, nereikia tekste kažko rasti ir perteikti to ženklų skaičiumi. Pirmoji pažintis su rusų klasika buvo dar mokykloje ir F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ liko it žymė, kad tokius kūrinius reikia rinktis kai norisi išbandymo, dvasinių paieškų ir lėto ilgesnio skaitymo.  Pati pradžia atrodo mįslinga, nes neaišku kokiu tikslu leidžiasi į tokią kelionę Čičikovas, tačiau, galiausiai, paaiškėja labai žmogiškas tikslas. Neminėsiu to žodžio su kuo susiję, nes neli...

Mėgstantys rusų literatūrą mane supras, kokie tai ypatingi tekstai. Nusiteiki ir skaitant pasileidi į kitą pasaulį, sukurtą ypatingos autoriaus kalbos ir minčių bei skaitymo metu kylančių vaizdinių ir jausmo. „Durnių mokykla“ tai kūrinys, kurį reikia jausti, mėgautis istorijomis, kurios neretai išsiveržia pro realybės ribas, istorijomis, kurios mainosi, būtos ir nebūtos. Susidvejinusios asmenybės pasaulis. Prisiminimai, aplinkos stebėjimas, pokalbių dalys. Vieną mintį užgožia kita, jos persipina, grįžta atgal, tada vėl pasimeta laike ir vėl stoja į vietas. Atsiskleidžia kas tikra, o kas pasirodo net neegzistavo. Žmonės kalbasi ir nesvarbu, kad vienas iš jų jau miręs. Berniuko gyvenimas surinktas iš nuotrupų. Berniuko iš durnių mokyklos. Tiksliau būtų sakyti, dviejų berniukų, kurie dalinasi vienu kūnu. Pasakojimas, kurio nėra, tik vaizdiniai, pokalbiai, akimirkos, žmonės, prisiminimai. Esam čia ir staiga mes jau kitur. Galiausiai pasirodo, kad to net nebuvo, kad žmogus su k...

Kai pats šėtonas pakraupsta žmonių žiaurumu Leonido Andrejev knyga iškart pasirodė tas skaitinys, kurį kadaise nė nedvejodama įsigyčiau ir skubėčiau skaityti ir pajusti tą tik rusų klasikams būdingą aurą. Šį kartą buvo sunku. Ilgai galvojau, ar aš visai nebeturiu proto, ar rekordiniai karščiai neleidžia susikaupti, o gal tiesiog „Judas Iskarijotas” labai atgrasus kūrinys, dėl kurio pati pradėjau prastai jaustis. Skaičiau ilgai, sunku buvo suprasti ką skaitau ir jaučiausi pikta. „Šėtono dienoraštis” padėjo atsigauti ir pagaliau pateisino mano lūkesčius. Knyga, kurioje atsiskleidžia bjaurus žmogaus vidus, žiaurumas, lenkiantis net pačio šėtono.  Aš viską darau atvirkščiai. Būdama paauglė skaičiau ne populiariąją literatūrą, o klasiką, ypač mėgau rusų klasiką. Nekalbu apie siaubo literatūrą, kuri visada mano mėgstamiausia. F. Dostojevskis buvo numeris vienas. Vėliau smalsumas vedė susipažinti su įvairiais žanrais. Dabar dažniausiai renkuosi lengvesnius skaitinius, prie sia...