Knygos ir tapyba

Šventė skirta pabrėžti knygos svarbą ir ginti autorių teises  Dažnai atrodo, kad susidomėjimą knygomis slopina lengvo turinio pramogos. Tačiau, jau ir Lietuvoje susibūrę nemažos skaitančiųjų bendruomenės. Drįsčiau teigti, kad noras skaityti užkrečiamas. Matydami knygų tinklaraštininkų, „bookstagramerių“ 1  atsiliepimus apie perskaitytas knygas, įspūdžius susijusius su knygomis, neretai žmonės susigundo ir patys imti knygą.  Labai džiaugiuosi, kad atsiranda žmonių, kuriuos paskatinu daugiau skaityti, kuriems įdomu ką skaitau ir ką apie tas knygas galvoju. Niekada negalvojau, kad rašysiu ne tik į savo sučiupintą sąsiuvinį, bet viešai ir dar bendrausiu su kitais taip pat mylinčiais knygas. Nors esu baisiai nedrąsi, jautri ir bijau viešumo, bet ta didėjanti auditorija džiugina, tai lyg ženklas, kad tai ką darau nėra tik mano pomėgis kataloguotis ir fotografuoti savo skaitytas knygas, bet tai ir naudinga, tai užkrečia prasminga veikla. Rašau ir vis šypsausi prisimindama kiek v...

Karantino metu pastebėjau žmones grįžtančius prie pamirštų hobių, prie užsiėmimų kuriems nebūdavo laiko ar tiesiog pradedančius kurti, užsiimančius naujomis veiklomis. Vis dažniau pati rodau savo tapybos darbus, kaip sekasi lieti akvarelę ir šiaip akimirkomis iš savo kūrybinio pasaulio. Žinau, kad kartais gali nesigauti, mintyse gražu, o prieš akis ne tas, kartais vienas vienintelis patarimas tiek daug keičia. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad būtina pirma mokytis, priešingai, esu tos nuomonės, kad dažnai gali ir užgesinti vidinę ugnelę tie mokslai ir jų keliamas stresas. Ne visi vienodai mato ir jaučia pasaulį tad ir kūryboje kiekvienas elgiasi skirtingai.  Per aplinkui prie knygų. Asmeninėje bibliotekoje turiu dvi dailės teorijos knygas. Viskas aišku, pakankamai detalu, iliustruota. Vera Curnow „Piešimas ir eskizavimas“ apie piešimo priemones, technikas. Betty Edwards „Pažadink savyje dailininką“ piešimo vadovėlis, kuris padeda lavinti kūrybiškumą. Teorinės žinios padeda išvengti ...

John Berger „Kaip menas moko matyti“ Vaizdų kalba Menotyrininko, dailės kritiko, rašytojo John Berger knyga „Kaip menas moko matyti“ laikoma vienu reikšmingiausių meno kritikos darbų ir aktualumo nepraranda iki šių dienų nors publikuota 1972 metais. Ją sudaro septynios esė, kelios iš jų – vien tik iliustracijos. Knyga parašyta remiantis „Ways of seeing“ serialu, tad jei bijotės skaityti, galite ir pažiūrėti, pati nemačiau tai nepakomentuosiu plačiau.  Žmogus žiūrėdamas į meno kūrinį nemato tiesiog vaizdo, matymą sudaro keli sluoksniai, matymas yra nulemtas tam tikrų veiksnių, J. Bergeris apie tai ir rašo šiose esė. Aptariama ir analizuojama aliejininė tapyba, portretai, vaizdavimo būdai ir jų reikšmės. Kiekvieno paveikslo matymas lemiamas aplinkos, priklausomai nuo žiūrinčiojo suvokimo. Paliečiama feminizmo tema aptariant moters vaizdavimo mene būdus ir kokia žinutė tuo siunčiama. Komentuojama reklamos sritis, čia vertėtų prisiminti knygos metus, nes informacija vis dar aktuali. Vi...

Howard Phillips Lovecraft „Tykantis tamsoje“ Fantastinis baimių pasaulis „Jo mėlynos akys buvo išsprogusios, stiklinės ir nieko nebematė, o pašėlęs grojimas buvo tapęs akla, mechaniška, nesuvokiama orgija, kurios negalėtų apibūdinti joks rašiklis.“ (26 p.)  Paprastai skaitau siaubo novelių, apsakymų rinkinius, kurie nėra vieno autoriaus, dažniausiai tai būna skirtingų autorių, kuriuos sieja bendra tema, rinkiniai. Tad, H. P. Lovecraft man jau buvo žinomas siaubo fantastikos autorius. Kelias noveles pradėjusi skaityti kaip man nežinomas, greit atmintyje atkapsčiau prisiminimus, kad jau žinau kas manęs laukia. H. P. Lovecraft kaip rašytojas nebuvo pripažintas, o jo kūriniai pradėti leisti tik po mirties. Apdovanojimas skirtas taip pat jau Lovecraftui pasitraukus iš mūsų pasaulio.  Juoda, nesuvokiama fantastika. Bandomi aprašyti tie siaubai, kurių žmogaus protas negali suvokti. Painiai ir nelogiškai skamba mano toks pastebėjimas, bet būtent taip ir atrodo pasinėrus į noveles. Įv...

Neil Gaiman „Niekurniekada“ Tamsybių pasaulio magija  Neil Gaiman populiarus šiuolaikinės fantastikos autorius. Nors dauguma kūrinių skirti jaunesniajai auditorijai, suaugę taip pat smagiai ir įdomiai praleidžia laiką skaitydami neįtikėtinas bei magiškas istorijas. Esu skaičiusi mane sužavėjusį romaną „Vandenynas kelio gale“. Magiškumas persipina su jautrumu, vaikiškas naivumas kontrastuoja su suaugusių susikaustymu, netgi piktumu ir negebėjimu džiaugtis. Vaiko pasaulis magiškas, o suaugusio paskendęs rūpesčiuose, niūrus, tamsus, kur žmogus tiesiog pamiršęs kasdienius, bet malonius dalykus ir jais nebemoka nuoširdžiai pasimėgauti. Tai, kad žmogus kažko nepastebi, nereiškia, kad šalia nevyksta kažkas magiško ir paslaptingo, o kartais net ir pavojingo.  „Niekurniekada“ prasideda pasakojimu apie įprastą, nuobodų geraširdžio Ričardo Meihju gyvenimą. Nespėjus įsijausti į monotonišką gyvenimo būdą, Ričardas vedinas savo geros širdies suskumba gelbėti sužeistą mergaitę, kuri apverčia...

Vaiva Rykštaitė „Pirmąkart mama“ Mama nepagimdžiusi savo smegenų kartu su vaiku Knygą perskaičiau prieš metus ir netyčia apžvalga liko nepublikuota tinklaraštyje. Tiesiog pasiskolinau iš bibliotekos, perskaičiusi ir grąžinusi prisiminiau, kad neturiu knygos nuotraukos ant balto marmuro stalo. Oi, kaip sugebėjau susinervinti, nes nesinori kitokios nuotraukos pridėti. Eiti atgal į biblioteką ir parsinešti knygą vien nuotraukai atrodė negražu, juk, tuo metu dar ir eilėje reikėjo palaukti. Kai paminėjau eiles bibliotekoje turbūt akivaizdu, kad knyga populiari ir noriai skaitoma. Būtent „Pirmąkart mama“ ir buvo populiariausia autorės knyga. Rašau buvo populiariausia, nes dabar pasirodė naujas autorės romanas „Lizos butas“, kuris taip pat sulaukė daug dėmesio, pripažįstu, pati baisiai noriu ir skaityti ir turėti, nes romano tema atrodo be galo artima ir man. Be to sekdama autorės pasisakymus socialiniuose tinkluose atrodo priartėjau prie žmogaus, džiaugiuosi, kad tas požiūris, mąsty...

Samuel Bjork „Berniukas sniege“ Tamsūs žudiko žaidimai ir tyrėjų vedžiojimas už nosies  Detektyvinis romanas „Berniukas sniege“ yra trečioji dalis apie detektyvus Munką ir Mią. Dažnas klausimas dėl detektyvų serijų: ar galima skaityti ne iš eilės? Šiuo atveju tikrai galima. Neatsiranda veikėjai lyg iš niekur, apie visus primenama, sudaromas bendras vaizdas, pateikiama svarbiausia informacija, tad skaitant ne pirmą dalį neliks kažkokių neaiškumų. „Aš keliauju viena“ ir „Pelėda medžioja naktį“ galiu trumpai pasakyti – labai patiko. Tamsūs detektyvai, kupini sunkiai nuspėjamų siužeto vingių, įdomūs veikėjai, išradingi jų darbo metodai ieškant suktų ir paslaptingų žudikų neleidžia atsitraukti, prikausto dėmesį, nes norisi žinoti kas bus toliau. Tad su didžiausiu malonumu skaičiau ir trečią dalį.  Mia tik pradėjo dėliotis savo gyvenimą, išsivadavo iš suicidinių minčių ir štai nauja paslaptinga žmogžudystė, nauja sudėtinga byla ir kolega Munkas sujaukia jos atostogų planus...

Samuel Bjork „Pelėda medžioja naktį“ Tamsus ir niūrus nusikaltimo tyrimo kelias Tai antroji serijos apie detektyvus Holgerį Munką ir Mia Kruger dalis. Pirmoji „Aš keliauju viena“ paliko itin gerą įspūdį, nors ir iš pradžių buvau nusiteikusi kiek skeptiškai dėl palyginimų su skandinaviškų detektyvų meistru Jo Nesbo, juk dažniausiai tie palyginai suteikia daug vilčių, o kūriniai nebūna tokie stiprūs, laimė, čia ne tas atvejis. Samuel Bjork detektyviniuose romanuose skaitytoją pasitinka ne tik įprastas skandinavams tamsumas ir niūrumas, bet ir ryškūs bei dirbantys ne visai įprastais metodais veikėjai, kurių asmeninis gyvenimas tiesiog persipina su darbu policijoje, o žudiko paieškos veda įvairiausiais klystkeliais kupinais sunkumų, nerimo, nevilties kartais net baimės. Vien detektyvė Mia kokia įdomi asmenybė, pati sau praminiau ją ypatingąja dėl jos stipraus gebėjimo jausti, lyg šeštojo pojūčio, lyg stiprios pasąmoninės galios, kiek kitokia asmenybė negu įprasta detektyviniuose...

Susanne Mischke „Undinių medžioklė“ Detektyvas paaugliams Pradėjau skaityti detektyvinį romaną, bet įtarimas kilo pirmajame puslapyje. Kodėl autorė rašo lyg paaugliui? Kodėl pagrindiniai veikėjai vien jaunuoliai ir dar tokie lengvabūdiški? Labai panašu į Hortense Ullrich ir Louise Rennison knygas apie meilučius, stringus ir laižiakus*, skirtas paaugliams, tiksliau paauglėms. Taigi taigi, pasigriebiau detektyvą, kokio dar niekada neteko skaityti. Pavadinčiau jį paaugliams skirtu detektyviniu romanu. Užtat skaityti lengva, neįpareigoja, nieko sukrečiančio, baisaus ar sukto. Siužetas nuspėjamas, daug mokyklinių intrigų, veikėjams svarbiausia rasti pirmąją meilę ir draugai. Detektyvinė linija silpna, lyg tarp kitko tame paauglių gyvenime. Per vakarėlį prie ežero paskęsta mergina, geriausia mokyklos plaukikė. Žinoma, visiems kyla įtarimas, kaip čia dabar viskas taip atsitiko, kuris galėtų būti žudikas, kodėl būtent ši mergina tapo auka. Tyrėjai pasirodo epizodiškai, apie juos nieko n...

Lucia Berlin „Namų tvarkytojos vadovas“ Stiprios moters portretas Girdėjau Lucia Berlin palyginimą su Charles Bukowski. Tie sugretinimai dažnai gali nuvilti, ypač jeigu patinka minėtasis autorius, o pradėjus skaityti tai to ko tikėtasi nėra. Pradėjau skaityti, iškart akivaizdu kodėl atsirado šis palyginimas. Autoriai įklimpę alkoholizmo liūne. Visas panašumas tik autorių gyvenimo būdo, bet ne kūrybos srityje. Valio, nes čia išskirtinė autorė, rašanti savo stiliumi ir nesidairanti aplink. Novelėse atsiskleidžiama gyvenimo istorija, viskas tikroviška, be pagražinimų ir nutylėjimų. Taip ryšku ir stipru, kad kartais pradeda rodytis neįtikėtina. Viena moteris, kurios gyvenimas be galo margas, kupinas skaudžių patirčių, kurias ji priima ir išgyvena, be kartėlio, tiesiog priima taip kaip yra ir su tuo tvarkosi dar sugebėdama ir pasijuokti. Novelės atviros, kuriose stiprūs pasakojimai ir dar stipresni gyvenimo įvykiai tiesiog sprogsta vienas po kito. Gyvenimas visomis spalvomis...

Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“ Lėta ir užburianti senos profesijos atstovo gyvenimo istorija Pažintį su autoriumi pradėjau nuo romano „Dienos likučiai“. Tai vyresniojo liokajaus Stivenso, atsidavusio profesijai ir darbui paskyrusio visą savo gyvenimą, istorija. Vyksmas apima romano erdvę ir pats veiksmas gali būti nupasakotas vos keliais sakiniais. Svarbiausia prisiminimai, akimirkos ir pokalbiai - visa, kas vyksta žmogaus viduje. Istorijos atskleidžia ne tik Stivenso atsidavimą tarnystei šeimininkui ir dvarui, bet greta prabėga ir svarbiausi istoriniai įvykiai. Visa tai atskleidžia kaip žmogus reaguoja ir elgiasi remdamasis savo įsitikinimais, kas dedasi vidiniame pasaulyje: principai, atsidavimas profesijai, sprendimai ir įsitikinimai.  Per lėtą, jautrų ir kartu emociškai paveikų pasakojimą atskleidžiamas žmogaus gyvenimo kelias kitų įvykių apsuptyje. Tai gali būti prisiminimas kuriame sušmėžuoja arba istorinė asmenybė, arba paprasta darbuotoja, bet liokajaus Stivens...

Thomas de Quincey „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ Priklausomybės išpažintis literatūros gurmanams Žaviuosi devyniolikto amžiaus kalbos maniera. Šio laikmečio kūriniai visada traukia, nes ten laukia tekstas, kuriame kasdieniai, dabar vartojami žodžiai surikiuoti tokiomis konstrukcijomis, jog nori nenori papuoli į kitą laikmetį, pajauti kitokį gyvenimą, kuriame kasdienybė tiesiog kita. Pastatai, gatvės, transportas, net žmonių mąstymas kitoks.  Thomas de Quincey norėjo padėti kitiems opijaus vartotojams ir medicinai pasidalindamas savo patirtimi. Nenuostabu, kad autoriui nusprendus publikuoti savo užrašus, kuriuose atvirai dėsto savo gyvenimo detales, atskleidžia opijaus poveikį, pripažįsta esantis priklausomas, sulaukia daug neigiamo dėmesio. Tačiau iš karto kilęs pasipiktinimas vis tik virto į susidomėjimą. Teigiama, kad tai buvo priklausomybių literatūros pradžia.  Jautrios ir talentingos asmenybės užrašai parašyti nuostabia kalba. Išpažintis, kurioje atsiskle...

Chris Carter „Krucifiksas“ Aukščiausio lygio žudiko žiaurumas ir tikslumas  Knyga, kuri turbūt geriausiai žinoma dėl prasto vertimo. Tikrai, badė akis tekstas, bet pats romanas įtraukiantis, greitai ir lengvai skaitomas. Neįpareigojantis kūrinys, keliems vakarams arba, jeigu užkabins kaip mane, tai per vakarą ir susivalgo. Prasideda viskas nuo įtampos ir žiaurumo, pati pradžia net pasirodė lyg būtų siaubo filmo „Pjūklas“ ištrauka. Radus pirmąją auką tyrėjams kilo įtarimas, kad tai gali būti jau anksčiau siautėjęs serijinis žudikas, pramintas „Krucifiksu“. Baisiausia, kad jis jau sugautas ir jam įvykdyta mirties bausmė, tai kas gi čia darbuojasi ir taip žiauriai išniekina aukų kūnus? Kopijuotojas ar anksčiau nuteistasis vis tik buvo nekaltas? Detektyvas Hanteris vėl pradeda tirti nusikaltimą, kuris jau anksčiau skaudžiai palietė ir jo paties gyvenimą. Veiksmas vyksta labai greitai, pateikiamos tik pagrindinės detalės, nedaug asmeninių gyvenimų peripetijų, todėl siužetas pr...

Jaroslavas Melnikas „Adata“ Informacinių technologijų grėsmė Pamačiau, kad pasirodė lietuviškas detektyvas, kiek aptarinėjimų susilaukė, pati nė negalvojau skaityti, nes jau apturėjau tokį nusivylimą lietuvišku siaubo romanu, buvau beveik įsitikinusi, kad gero nelauk su tokiu kūriniu. Vis tik kažkas viduj sukirbėjo, kad reikia pabandyti, juk čia vienas mėgstamiausių mano žanrų, net jeigu ir nepatiks bent žinosiu kodėl. Nustebau. Pyktelėjau, kad nurašiau nė neskaičiusi. Skepsį dėl šio romano gerumo pati pradžia ėmė ir ištaškė. Papuoliau į įtampą ir intrigą. Rašymo stilius tikrai turi skandinavams būdingo tamsumo ir atšiaurumo. Jeigu ne pažįstama vieta mūsų šalyje, nemanau, kad galėčiau pagalvoti jog čia lietuviškas detektyvas. Mane visada patraukia knygos, kuriose minimos man žinomos, lankytos ar matytos vietos. Koks ypatingas įspūdis susidaro skaitant ir aiškiai sau piešiantis vaizdą mintyse. Įtaigumo lygis iškart kitoks, ryškesnis ir detalesnis bendras vaizdas mintyse, aps...

Irvin D. Yalom „Tampant savimi“  Psichiatro gyvenimo kelias Įprastai biografinės knygos retai papuola į mano akiratį ir dar rečiau sudomina. Jas renkuosi kai labai patinka autorius arba norisi sužinoti apie asmenybę, kokios nors mane dominančios srities. Yalom memuarus skaičiau, nes praeitais metais sužavėjo skaitytas romanas „Melagis ant kušetės“, bei psichiatrija – man be galo įdomi sritis. Praeitais metais Yalom buvo mano atradimas literatūros pasaulyje, nors pagrindinė veiklos sritis autoriui visai kita – psichiatrijos mokslas.  Pačioje pradžioje pasidarė aišku iš kur autoriaus toks patraukiantis, lengvas rašymo stilius – mėgėjas skaityti nuo pat vaikystės. Šiuos memuarus taip pat malonu skaityti. Nediktuojami tiesiog faktai, gyvenimo įvykiai, kokios nors datos. Pradedama nuo vaikystės, kurioje taip pat atskleidžiama nemažai detalių apie tėvus. Kokia buvo buitis, santykiai šeimoje ir kaip, kokiomis sąlygomis formavosi asmenybė, kas paskatino sukti tam tikru gyve...

Nathaniel Hawthorne „Namas su septyniais frontonais“ Kai su turtu paveldimas ir giminės prakeiksmas  „Namas su septyniais frontonais“  –  gotikinis romanas, priklausantis siaubo literatūrai. Žanrui būdinga mistifikacija, paslaptingi personažai, greta kurių gyvena vaiduokliai, veiksmo vieta ir erdvė taip pat paslaptinga, niūri ir apgaubta mistikos, kupina logiškai, protu nepaaiškinamų dalykų, vykstantys įvykiai sietini su demonais, raganavimu, prakeiksmais, mirusiųjų įtaka ir pan.  „Tiek tame name buvo išgyventa, tiek kentėta, gal kiek ir džiaugtasi, kad net sienojai rasojo, tartum persisunkę žmonių širdies syvais. Jis ir pats buvo kaip didelė žmogaus širdis su savo dalia, su savais ir gražiais, ir liūdnais prisiminimais.“ 23 p.  Romaną galima labai trumpai ir aiškiai apibūdinti: nusigyvenusi Pinčenų giminė, su keliais gyvais palikuonimis ir šios giminės prakeiksmas lydintis jau kelias kartas. Knygoje atsiskleidžia to laikmečio gyvenimo būdas, proble...

Michelle McNamara „Išnyksiu tamsoje“ Tikri nusikaltimai „<...> aš atsisakiau prašmatnaus Holivudo vakarėlio ne tam, kad grįžčiau pas miegančią naujagimę, o kad galėčiau sėstis prie nešiojamojo kompiuterio ir visą naktį ieškoti informacijos apie žmogų, kurio niekada nepažinojau, nužudžiusio kitus du man nepažįstamus žmones.“ 51-52 p.  Pradėjusi „Išnyksiu tamsoje“ ir pati išnykau knygos puslapiuose. Taip lengvai apie skaudžius dalykus, be paniekos, bet ir ne sausai. Tikras nusikaltėlis, žmonių gyvenimai, apversti aukštyn kojom likimai ir noras surasti tą nusikaltėlį, iškrypėlį, prievartautoją, žudiką – vardų n, bet koks asmuo slepiasi už jų? Kaip jam pavyksta pasprukti ir toliau vykdyti įžūlius nusikaltimus tiesiog panosėje? Kodėl atsiranda tiek savo laiko ir jėgų eikvojančių žmonių, net nesusijusių su nusikaltimais, tiesiog siekiančių vien teisingumo? Autorė nuo paauglystės pasinėrė į nusikaltimų tyrimo pasaulį. Surasti šioje knygoje minimą nusikaltėlį paskyrė gyven...

Truman Capote „Šaltakraujiškai“ Dokumentinis romanas Su True Crime pažintį pradėjau nuo Truman Capote ir jo kūrinio „Šaltakraujiškai“. Pradėjus skaityti, nori nenori kyla jausmas lyg tai būtų romanas - detektyvas. Tuo pačiu žinai, jog viskas vyko, mirė žmonės, griuvo likimai ir tai ne autoriaus fantazijos vaisius. Nejaukumo lyg tyčia kapstantis po kito tragediją nebuvo, nors gerai pagalvojus, taip ir yra, juk smalsumas veda išsiaiškinti kodėl žmogus ryžtasi žudyti ir kaip viskas buvo. „Šaltakraujiškai“ įveda į pasakojimą nuo žudynių priešistorės. Iš pradžių nukentėjusios šeimos gyvenimas dėstomas iš vidaus. Pavyzdžiui, šeimos galva pusryčiams išgeria tik pieno ir suvalgo obuolį, obuolio liekaną sušeria gyvuliui. Paprastos detalės, kurios leidžia suprasti kokie tai buvo žmonės. Taupus ir praktiškas gyvenimo būdas ūkyje. Miestelyje šeima gerbiama, vaikai aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, yra mėgstami. Po žudynių, šeimos portretas piešiamas kaimynų, darbininkų ir kitų...

„Jei gyvenate ne pagal šabloną, kodėl turėtumėte taip rengtis?“ (6 p.) Nors daug kas žinoma ir daugeliu aspektų vadovaujuosi pati, džiugu skaityti ir suvokti, kad elgiuosi apgalvotai. Visada galvojau, kad mano stilius tai palaida bala, bet dabar pradėjau žiūrėti į savo spintos turinį kitaip: spalvos dominuoja tik kelios, mėgstamiausi ir dažniausiai dėvimi drabužiai sudaro garderobo pagrindą – judu gera kryptimi. Beliko tik paleisti tuos drabužius kurie likę vien dėl prisiminimų, bet jau nebedėvimi. Gerai gerai, ir tuos, kurie gražūs, bet man nebetinka, neturiu kur dėvėti arba su kuo derinti. Būtent šiuo aspektu ir radau įdomų autorės siūlomą būdą apsispręsti kas liks spintoje, o su kuo atsisveikinsiu. Knygoje gausu vaizdinės medžiagos: iliustracijos, nuotraukos, diagramos, lentelės, grafiniai teksto formatavimo elementai. Visas knygos apipavidalinimas tikrai maloniai veda į turinį, kurį lengva įsiminti, nes informacija pateikiama ir vaizdingai ir aiškiai. Mini spintos encik...

„Ar tąsyk, kai buvai nuteistas visą savo likusį gyvenimą praleisti „Metropolyje”, kas nors galėjo pamanyti, kad būsi laimingiausias visoje Rusijoje žmogus?” 346 p.  Vienu sakiniu apie siužetą: grafas Aleksandras Rostovas nubaudžiamas praleisti likusį gyvenimą jo pamėgtame prabangiame Metropolio viešbutyje Maskvos centre.  Pradėjau skaityti ir pasidarė įdomu, juk knygos apimtis ne iš mažųjų, o veiksmo erdvė turės būti uždara ir ribota. Pasirodo, veiksmas tarp keturių sienų nenusileidžia ir laisvojo gyvenimui. Lyg aplinkinis pasaulis pats veržtųsi į viešbučio vidų ir šioje uždaroje erdvėje praūžia visi pasaulio įvykiai: besikeičianti politinė ir socialinė padėtis, netgi skirtingų kartų mados bei manieros. Metų laikai neleidžia uždarai erdvei visko apimti. Pagal tai kaip apsirengę praeiviai, grafas net ir neišeidamas iš viešbučio, tik stebėdamas pro langą jaučia koks oras. Kai atšyla, ateina pavasaris, moterų suknelės trumpėja, kai orai vėsta ar bjursta – pamat...

Nusprendžiau, kad nedarysiu knygų dovanoms sąrašo, nes labai jau sudėtingas reikalas čia. Skaitantis žmogus varo į neviltį, nes atrodo, kad viską jau perskaitė, o jei ir neskaitė, greičiausiai, nepatiks, nes per plačios literatūrinės žinios ir niekas nenustebins. Neskaitančiam žmogui lyg ir lengviau, bet ar aišku koks skonis, kas būtų įdomu, kad ta knyga sukeltų norą skaityti?  Paskutinę minutę persigalvojau. Knygynai pilni knygų, eidama tarp lentynų taip lengvai surikiavau kelias knygas, kurios tik ir prašosi įsukamos į dovanų popierių. Kaip tik paskutinis prieššventinis savaitgalis, tad jei neturite kam dovanos - išrinkite knygą.  Viskas prasidėjo pamačius Karen Swan „Kalėdų šviesos“ . Ar gali būti šventiškesnė knyga?  Dar viena labai graži, tikiu, ne tik vaikams širdį paliesianti: Maja Lunde „Sniego sesė “ . Anuschka Rees „Tobulas garderobas“ , knyga apie stilių, nes tikrai dažnai girdime „neturiu ką apsirengti”. Viduje daug iliustrac...