Jojo Moyes „Mergina, kurią palikai“ / „Paskutinis mylimojo laiškas“
Ak, ta meilė
Paprastai neskaitau meilės romanų, bet Jojo Moyes istorijos įtraukė. Galbūt buvau pasiilgusi lengvo, ramaus skaitymo. Leidau sau pasinerti į svajingą, romantikos ir skaudulių kupiną pasaulėlį. Tiesiog mėgavausi pasakojimu ir džiaugiausi gražiomis pabaigomis.
Abejojau ar verta įsigyti šios autorės knygas, todėl eilinį kartą lėkiau į biblioteką skolintis. Rinkausi visiškai atsitiktinai ir mano rankose atsidūrė: „Mergina, kurią palikai“ bei „Paskutinis mylimojo laiškas“. Pasigriebiau, nusinešiau į mašiną, nusifotografavau – jau tapę mano tradicija, beje, kuri ir buvo pradžia šiam tinklarasčiui.
Kai pradėjau skaityti „Mergina, kurią palikai“ ir nepastebimai prarijau nemažą dalį knygos, likau maloniai nustebinta. Iš tiesų nesitikėjau, kad patiks, tuo labiau, kad taip įsijausiu. Skeptiška buvau dėl pasakojimo laiko – Pirmojo Pasaulinio karo metas. Vengiu tokių temų, nes arba būna nuobodu, arba pernelyg paveikia mane ir ilgai nešiojuosi slogutį. Tačiau knygoje dėmesio centras juk jausmai. Žinoma, veikėjai išgyveno siaubą, laikėsi to kas buvo likę iš siaubiamos jų gimtinės ir stengėsi neprarasti vilties. Juk visada taip rašoma, ar ne? Knygoje nieko naujo neatrasi, bet galima bandyti suprasti ką tuo laikmečiu teko išgyventi ir kokiems kraštutiniams poelgiams žmonės ryžtasi. Įdomi autorės pozicija apjungti du skirtingus laikmečius, nuo Pirmojo Pasaulinio karo pereinama prie dabartinių laikų, 21 amžiaus. Centre atsiduria paveikslas. Paveikslas, kuris slepia intriguojančias paslaptis, žmonių skausmą ir beprotiškus poelgius vardan meilės. Vienai pusei tai kaip mirusio vyro meilės simbolis, o kitai – materialinė gėrybė. Štai antrojoje knygos dalyje ir pradėjo varginti pernelyg užsitęsę teisiniai reikaliukai dėl paveikslo.
Todėl iš antrosios pasirinktos knygos tikėjausi to paties. Vėlgi nustebau, nes taip ir nesulaukiau to savo tikėtosi nuobodaus gabalo knygos. „Paskutinis mylimojo laiškas“ istorija tokia švelni, mano vaizduotė itin lengvai sukūrė veikėjų portretus. Visas romanas toks lengvas ir natūralus, su nuolat lydima viltimi, kad meilės istorija neliks be gražios pabaigos ir skirtingų laikmečių įsimylėjėliai pagaliau atras vienas kitą. Susirašinėjimas laiškais, kuriuos po daugelio metų atradusi žurnalistė pati išgyvena kitų žmonių skausmą ir laimės akimirkas. Laiškai, kurie vėliau suveda dar du žmones. Kaip ir minėjau, tikras romanas, kuriuo galima ramiai pasimėgauti.
Dabar žinosiu, kad norėdama atsipalaiduoti ir pasigrožėti meile galiu rinktis Jojo Moyes.
Jotema leidyklos knygos.
