David Wong „Džonas pabaigoje miršta”

Nurauta istorija. Kaip susijęs sojų padažas ir pasaulio gelbėjimas 

Kaip ir „Vienas namuose” taip pat ir „Patį baisiausią filmą” tradiciškai vis peržiūriu. Atrodo moku mintinai visą scenarijų, bet kartas nuo karto norisi vėl pažiūrėti, nes žinau, kad nenuvils bei bus galima prisinešti kalną užkandžių ir garsiai kramtyti, juk galima ko nors ir nenugirsti. Žodžiu, puikus smegenų atjungimas. „Džonas pabaigoje miršta” irgi toks nutrūkęs kūrinys. Lyg skaityčiau „Patį baisiausią filmą”.

Savotiškas humoras, pavėpę personažai, paranormalūs reiškiniai, atsiranda ir kitos gyvybės formos ir, gerai pagalvojus, ko tik čia neatsiranda. Skaitai ir jauti, kad tuoj dės kokią nesamonę, juokelį, bet visa tai kabina, plevesuoji sau ten kažkur įykiuose kaip amžinas paauglys, nors ir trisdešimt į šikną jau stuksena. Jeigu nėra atsakomybės asmeniniame gyvenime, požiūris į darbą kaip nebrendylos, tai nesitikėkite rimtos reakcijos ir gelbėjant pasaulį.

Iš pradžių pareiškiau sau, kad tai ne mano knyga, kad mane erzina autoriaus žodynas, kažkokia mėsmalė ir kodėl šitą nesamonę parsinešiau namo. Knygos nemečiau. Skaičiau nors kartais darėsi šlykštu ir tuo pačiu kėlė juoką. Visiškai kitoks kūrinys knygų gausybėje. 

Jotema, 2017. 

David Wong „Džonas pabaigoje miršta”.