Lautreamont „Maldororo giesmės“
Blogis Mane be galo džiugina kai gaunu siaubo klasiką. Prisiskaičiau atsiliepimų, kad perskaičius miegoti baisu, kad persekioja baimė, nerimas, žodžiu, kokių šiurpiai nuteikiančių atsiliepimų tik neradau. Kaip tik tai ko reikia. Pirmiausia įkomponavau knygą savo lentynoje ir vis buvo gaila skaityti, laukiau rudens, norėjau, kad viskas būtų ypatinga. Nebūčiau aš, jei nepasigrožėčiau ir pačia knyga. Juodas viršelis ir dar juodesnis paukščio siluetas jame. Vienas malonumas vien laikyti rankose tokį kūrinį. Tik pradėjus skaityti iš karto patiko stilius: tamsus, niūrus ir apgaubtas pykčio. Ilgi sakiniai neleidžia atsikvėpti, net galva ima tvinksėti. Pyktis trykšta puikiai atrinktais žodžiais, konotuojančiais tamsias prasmes: pyktį, baimę, žiaurumą, kvailumą. Riba tarp realybės ir siurealistinio, tamsaus ir makabriško pasaulio labai plonytė, knygoje viskas persipina ir ji visai baigia išnykti. Gausu fantasmagoriškų vaizdinių ir šleikštulį keliančių scenų. Kaip antai santykiavimas...