Lautreamont „Maldororo giesmės“
Blogis
Tik pradėjus skaityti iš karto patiko stilius: tamsus, niūrus ir apgaubtas pykčio. Ilgi sakiniai neleidžia atsikvėpti, net galva ima tvinksėti. Pyktis trykšta puikiai atrinktais žodžiais, konotuojančiais tamsias prasmes: pyktį, baimę, žiaurumą, kvailumą. Riba tarp realybės ir siurealistinio, tamsaus ir makabriško pasaulio labai plonytė, knygoje viskas persipina ir ji visai baigia išnykti. Gausu fantasmagoriškų vaizdinių ir šleikštulį keliančių scenų. Kaip antai santykiavimas su rykliu arba utėle, atvira mergaitės išniekinimo ir nužudymo scena. Skamba kaip mažo biudžeto siaubo filmas, kuriuo siekiama šokiruoti bet kokia kaina tiesiog pasitelkiant kuo daugiau baisių elementų, tačiau autorius per visą šlykštumą sugeba išlaikyti savo kalbėjimo toną ir bjauriais, šokiruojančiais vaizdais perduoda žinutę, koks baisus yra žmogaus vidus. Žmogus gali visuomenėje turėti gerą statusą, pateikti save aukštos moralės, išsilavinusiu, garbingu piliečiu, bet kas dedasi jo viduje, kokie demonai slopinami - nekyla viešumon. Įniršis besiliejantis knygos puslapiuose, atskleidžia kaip trūksta žmonėms gerumo, kokie visi neverti to ką turi, kokie veidmainiai gali būti. Pavyzdžiui, garbingi šeimos vyrai paslapčia besilankantys viešnamiuose, smerkiantys kitus tačiau nematydami savęs, savo bjaurumo, žiaurių vidinių demonų.
Pasaulis kupinas blogio, paslėpto, nustumto į užkaborius, nenorimo matyti. Maldororo giesmėse visas bogis iškyla įvairiausiomis bjaurumo formomis. Realybė ištirpsta siurealiame pasaulyje. Visa žmogaus slapčiausiose kertelėse užgrūsta bjaurastis išdedama atvirai.
Kitos knygos, 2015.
Lautreamont „Maldororo giesmės“
Siaubo literatūra, siurealizmas, siaubo klasika, groteskas.










